Apleistumo trauma: Nuo lėtinės vienatvės iki pilnatvės

Ar jums pažįstamas jausmas, kai net menkiausias partnerio atsitraukimas, vėlavimas atsakyti į žinutę ar emocinis šaltumas sukelia neproporcingą paniką?

O gal atvirkščiai – vengiate artimų santykių, nes giliai viduje tikite: „Visi mane galiausiai paliks, tad geriau net nepradėti“?

Tai nėra tiesiog „charakterio savybė“ ar „padidėjęs jautrumas“. Psichoterapijoje tai vadinama apleistumo trauma (angl. Abandonment Trauma).

Geštalto terapija į šį fenomeną žvelgia ne kaip į nuosprendį, o kaip į kažkada buvusį išmanų vaiko prisitaikymą, kuris šiandien tapo kliūtimi. Šiame straipsnyje detaliai panagrinėsime, kaip ši trauma užblokuoja jūsų gebėjimą megzti ryšį ir kaip terapija padeda tuos blokus pašalinti.

Kas iš tiesų yra apleistumo trauma?

Daugelis įsivaizduoja, kad apleistumo trauma įvyksta tik tuomet, kai tėvai fiziškai palieka vaiką. Tačiau šiuolaikinė psichoterapija rodo, kad trauma dažniau yra emocinio apleistumo pasekmė. Tai lėtinė patirtis, kai vaiko emociniai poreikiai buvo ignoruojami, atmetami arba patenkinami nenuosekliai.

Svarbu atskirti du dalykus:

1. Apleistumas – tai patirtis (įvykis ar būsena vaikystėje).

2. Nesaugus prieraišumas – tai jūsų adaptacija (strategija, kurią sukūrėte, kad išgyventumėte tą patirtį).

Geštalto perspektyva: „Nebaigtas reikalas“

Mes nežiūrime į traumą tik kaip į praeities įvykį. Geštalto terapijoje tai vadinama fiksuotu geštaltu arba nebaigtu reikalu. Vaikystėje jūsų poreikis gauti meilę iškilo, bet nesulaukė atsako. Ciklas neužsidarė. Todėl šiandien jūs nesąmoningai atkuriate tą pačią situaciją su partneriais, tikėdamiesi pagaliau „užbaigti“ ciklą.

Kur stringa jūsų „Kontakto ciklas“?

Vienas unikaliausių Geštalto terapijos įrankių yra Patyrimo ciklas. Sveikame procese, pajutę poreikį (pvz., norą būti apkabintam), mes jį įsisąmoniname, imamės veiksmų ir gauname pasitenkinimą.

Apleistumo trauma šį ciklą dažniausiai nutraukia dvejose vietose:

• Mobilizacijos blokas (Retrofleksija): Jūs jaučiate poreikį artumui, bet energiją, skirtą veiksmui (paprašyti, paskambinti), nukreipiate atgal į save. Vietoj ryšio jaučiate psichosomatinį skausmą, įtampą pečiuose ar gėdą.

• Kontakto vengimas (Desensitizacija): Kai artumas tampa realus, jūs „atsijungiate“. Kūnas prisimena: „Prisileisti ką nors arčiau yra pavojinga“, todėl jūs emociškai atšąlate būtent tada, kai labiausiai reikia šilumos.

Simptomai: Kaip atpažinti apleistumo traumą?

Apleistumo žaizda suaugusiojo gyvenime dažnai maskuojasi po „Stumk-Trauk“ dinamika.

1. Hiperbudrumas: Nuolat stebite kito žmogaus nuotaikas, ieškodami atstūmimo ženklų.

2. Santykio „testavimas“: Nesąmoningai provokuojate partnerį, tikrindami: „Ar tu mane paliksi, jei aš būsiu nepakeliamas?“.

3. Baimių paradoksas: Kai partneris tolsta – jaučiate paniką (apleistumo baimė). Kai partneris priartėja – jaučiate norą pabėgti (užgožimo baimė).

4. Kūno pojūčiai: Tuštumos jausmas krūtinėje ar pilve, lėtinis nuovargis, kvėpavimo sulaikymas.

Kaip formuojasi trauma: raidos etapai

Remiantis raidos psichologija, skirtingas traumos laikas suformuoja skirtingus elgesio modelius:

• Ankstyvoji kūdikystė (Simbiozė): Jei kūdikio poreikiai ignoruojami, jis išmoksta: „Mano poreikiai nesvarbūs, o ryšys – skausmingas“. Suaugus tai virsta vengiančiu elgesiu ir polinkiu izoliuotis.

• Atskyrimo etapas (1,5–3 metai): Jei vaikas baudžiamas už savarankiškumą atstūmimu, jis išmoksta: „Jei būsiu savimi, būsiu paliktas“. Tai formuoja „ribinę“ dinamiką – nuolatinį blaškymąsi tarp noro susilieti ir baimės prarasti save.